Биография Янины Дегутите (на литовском языке). Фото поэтессы

Jurgita Zana Raskeviиiыtл. Patirties vлrimosi profiliai
(Janinai Degutytei – 80)

Janina Degutyte
Aр slepiu jа paиiame dugne


(Фотография Янины Дегутите)

J. Degutytл. „Lыюo eюerш юali ledai…“ („Рiaurлs vasaros“)

Рio straipsnio tikslas – punktyriрkai pasekti patirties vлrimosi, arba artлjimo prie jos, santykio su ja kitimo, profilius. Kalbлdama apie patirties vлrimosi profilius Janinos Degutytлs kыryboje, бtraukiu ne vien poetinius, bet ir biografinius tekstus. Pirmiausia Viktorijos Daujotytлs parengtа knygа „Atsakymai“ ir ten pat iрspausdintа nebaigtos autobiografijos pradюiа, nors, kaip бsitikinsite, poetл apsisprendл autobiografijai kiek anksиiau. Bыtina paюymлti, kad intensyviai skaitant tekstus interpretatoriaus sаmonлje formuojasi tam tikras visuminis tekstш karkasas, jie koreliuoja, aiрkina vieni kitus ir tampa neatsiejami nuo suvokimo – tekstш skaitymas neiрsilaiko vieno юanro ribose. Taиiau biografinio pobыdюio tekstai egzistuoja ne kaip iрankstinл prielaida, o kaip fiksuota patirtis, todлl иia svarbu pasakyti, kad suminлtш tekstш aiрkinimа lemia ir рiuo atveju neakivaizdus J. Degutytлs laiрkш tekstas. Atskiras dлmesys jiems nebus skiriamas, taиiau autorл yra susipaюinusi su epistoliniu poetлs palikimu, kuris leidюia dar iрsamiau suvokti, kaip J. Degutytж veikл jos paиios patirtis.

Su kokia problema susiduriu бtraukdama б refleksijos laukа biografinius tekstus? Bыtina nustatyti biografijos, kaip patirties teksto, statusа ir „legalizuoti“ jа tekstш lauke. Biografijos skaitymo pavojai – iрankstinлs prielaidos apie biografinб tekstа, kurios apytikriai atrodo taip: ar apraрyti faktai atitinka tikrovж; atsiranda iliustratyvumo problema, t. y. biografinis tekstas laikomas tikresniu uю poetinб; biografinio teksto reikрmл vertinama pagal principа „taip bыta gyvenime“. Apibendrintai tai galima vadinti tiesmuku gretinimu ir biografinio teksto pirmumu, nes jis grindюiamas gyvenimo faktais. Taиiau laikausi nuomonлs, kad tarp kыrybos ir gyvenimo esama grбюtamojo ryрio, t. y. kыryba taip pat formuoja gyvenimа.

Biografiniams tekstams egzistuojant рalia poetiniш prasitжsia jш prasmлs laukas. Taigi kas ima vykti, kai greta yra skirtingos patirties bei raiрkos tekstai? Iliustratyvumа keiиia abipusiрkumas, tekstai aiрkina vieni kitus, pratжsia, gilina suvokimа, o suvokianиioji sаmonл ima matyti tam tikrа patirties hermeneutikа, jos lygmenis, sluoksnius, kalbines patirties transformacijas, tai, kaip tekstai veikia vieni kitus. Gretutinis santykis sustiprina refleksijas.

Toks tekstш traktavimas leidюia matyti, kaip atsidenginлja patirtis, jos sluoksniai, kaip бvairiais tekstais prie jos artлjama ir apsisprendюiama jа mаstyti–matyti, reflektuoti. J. Degutytлs santykб su biografine patirtimi matau kaip itin komplikuotа, nulemtа tos patirties egzistencinio sudлtingumo. Skaitant J. Degutytлs tekstus darosi aiрku, kad skaudюioji, gilioji patirtis yra egzistencinл (pagal M. Heideggerio apibrлюimus: skausmas, mirtis, rыpestis, baimл), nuolatos sаmonлs atidedama, suskliaudюiama. Ji slopinama net ir laiрkuose (vos pradлjus kalbлti – nutraukiama).

Poetлs patirtis veriasi po truputб, бvairiais tekstais, profiliais ir galop – veidu, kaip atsivлrimu1. Tekstinis patirties vлrimasis – suvokimo procesas, nurodantis dar tolesnius suvokimo kelius. Pirmiausia per kalbа: „ kai iрrandu юodюius apie tai, kа matau, aр matau naujus dalykus ir patys юodюiai gali vesti mane prie naujш dalykш matymo“2. Рiuo atveju – vis prie intensyvesnio patirties suvokimo. Taigi, kaip pasakytш H. G. Gadameris, kalba ne grindюia, o atveria kelius.

J. Degutytлs knygose ryрkus poetлs patirties refleksijos kelias. Iр pradюiш tai reti tekstai, pasakojantys apie motinа, tлvа, skausmа, baimж, rыpestб dлl savo ir kito bыties, tai pastanga perюengti ribа, kuri tekstuose neretai pasirodo grafiрkai brыkрniш eilute – uю рitos ribos neinama. Gilesnлs refleksijos prasideda maюdaug nuo „Prieblandos sodш“3 (1974): imama labai atsargiai liestis prie skausmo, egzistencinio siaubo bыsenш; artлjimas prie patirties keiиia ir patб tekstа – atsisakoma romantiрko, pakylлto kalbлjimo (atsitraukiama nuo salomлjiрko юodюio). Poetлs tekstai kinta pradedant jш poetika (daugлja verlibro), baigiant mаstymo ypatybлmis – intensyvлja refleksija, ryрkesnis minties veiksmas. „Patirtis kildina kalbа (Maurice’as Merleau-Ponty), motyvuoja poetikа (Paulis Ricoeuras) ir uюtikrina komunikacijа bei literatыros teksto vertikalumа“4, – studijoje apie Alfonsа Nykа-Niliыnа fenomenologinлs krypties mаstytojш mintis apibendrina Giedrл Рmitienл. Atsivлrusi patirиiai, poezija darosi intensyviausia, labiausiai priartлja prie sаmonлs ir autentiрkiausiai atveria patiriamа pasaulб. Бюanginiame „Atsakymш“ юodyje tai бvardijo V. Daujotytл: „Visа laikа ji vлrлsi – sau ir kitiems – sutapdama su savim ir su savo lemtim“5. Atgrжюtш б egzistencinж patirtб J. Degutytлs tekstш jau nebыtш бmanu mаstyti romantinлs tradicijos paradigmoje, б kuriа sлkmingai бraрomos pirmosios autorлs knygos. Юenkliausi kыriniai – „Atsakymai“ (raрyti 1980 m.) ir „Purpuru atsivлrusi“ (1984) – jie gali bыti skaitomi greta kaip skirtingo юanro, skirtingo kalbinio ir refleksinio lygmens, bet fiksuojantys tа patб patirties vлrimаsi.

Raрtа J. Degutytл supranta kaip akistatа su patirtimi: „Neюinau, gal jau nebeuюteks laiko, kad paraрyиiau savo autobiografijа. Raрiau vis ne tai, vis uюuominom, vis prabлgom, fragmentais. Nedrбsиiau perskaityti iрspausdintа savo gyvenimo apraрymа“6. Tai sаmoningas akistatos su savo patirtimi atidлliojimas, iр esmлs – refleksijos baimл, nes raрtas, ypaи iрspausdintas, – eksteriorizuoja, sаmonл per tekstа pasirodo sau, pamato save; baimл perskaityti yra baimл susitikt su savo sаmone, o drauge – atskleisti pasauliui savo bыties egzistencinius profilius. Taиiau raрtas taip pat ir legalizuoja bei leidюia toliau judлti patirties veriama kryptimi. Autobiografijai yra apsisprendюiama, pasiryюtama jа paraрyti. „Atsakymш“ pavadinimas „autobiografija“ iр pirmo юvilgsnio nлra tikslus. Greiиiau tai atsakymas б literatыrologo uюduotus klausimus, anketa.

Taиiau юodis „autobiografija“ sаmonлje atsiranda ne dлl formaliш elementш suvokimo, bet dлl skaitymo metu atsirandanиio suvokimo. J. Degutytл gauna anketа, o ima raрyti autobiografijа. Tai бvyksta gana бdomiai: ji gauna gana бprastus V. Daujotytлs klausimus, neбpareigojanиius kalbлti apie sunkiausias patirtis, taиiau рie klausimai tampa stipriu impulsu, skatinanиiu papasakoti apie save. Tokiа prielaidа daryti leidюia atsakymш pradюia. Б pirmа uюduotа klausimа – „Kokius savo gyvenimo, biografijos faktus laikytumлte reikalingus юinoti skaitytojui?“ – visai neatsakoma. Poetл savo atsakymа pradeda autobiografiniu tekstu, jo pradюioje aptardama gyvenimo ir kыrybos ryрб: tai ne atsakymas, o biografijos prieрtaktis, aiрkinantis ir apsidraudюiantis. O antro atsakymo pradюioj („Gimiau Kaune…“) matyti pastanga pradлti nuoseklш pasakojimа, apeinant konkreиiа klausimo uюduotб.

Vienas autorлs tekstas gana ryрkiai fiksuoja santykб su patirtimi, taip pat patirties ir raрymo atskyrimа. Jis aiрkiai parodo, kaip reflektuojamas egzistencinлs patirties ir teksto raрymo atidalijimas:

…Vaюiavo uюkalti eрelonai –
aр buvau pasislлpus pasakoj.

Dundлjo tankai per grindinб –
aр pavydлjau paukриiams.

Iр fortш kilo dыmш stulpai –
ir neюinojau, kа daryt su gлlлm,
kurios praюydo senelлs sode.

…Kai treиiа kartа stovлjau
prie kapo duobлs –
patikлjau mirtim – – –

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Iр юemлs trykрtant kraujo ir ugnies versmлms,
liыtims nuplovus paskutinб lыkestб,
erрkлtб auginu ant lango
ir, pavydлdama akmeniui,
raрau pasakа – – –

(„Etiudas su erрkлиiu“)7

Tragiрka istorinio laiko situacija jungiama su mirties patirtimi, tai tam tikros iniciacijos fiksavimas. Pagal M. Heideggerб tai bыtш бюengimas б bыties laukа, o pagal Alphonso Lingб, pratжsiantб M. Heideggerio „Sein zum Tode“ interpretacijа, – autentiрko egzistencijos uюdavinio suvokimas, atsiskyrimas nuo kitш, kaip pakeiиiamш vienas kitu, kai iрsilaisvinama iр buvimo situacijos, kurioje nлra tavжs8. Рi riba – autentiрko gyvenimo radimasis (J. Degutytлs poezijoje mirties patirtis neretai siejama su savo autentiрku likimiрkumu). Ji ir perюengiama, ir drauge nuo jos atsitolinama. Рб teiginб remia ir tai, kad Janina Degutytл mirtб– netektб sieja su atminties pradюia. Mirtis рiuo atveju daugiau metaforinл, jа sаmonл fiksuoja kaip egzistencinж prarastб – tai kaip ir motinos netektis (namo negrбюtanиios girtos motinos prisiminimas): „Visas mano gyvenimas prasideda nuo septyneriш metш. Iki tol viskas iрblukж: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septyneriш metш kiekviena diena, kiekviena valanda бbrлюta, бkirsta [kurs. – J. R.] kaip kirviu рirdyje. Joks laikas, jokios laimлs jш neuюlygins“ (p. 56). Ir logiрkai J. Degutytл atmintб susieja su likimu: „Atmintis iрraрys likimа / tartum rudenio юemж liыtis“9 („Iрtrлmimo sonetai, 7“).

Sukыrus mirties suvokimo kontekstа, reikлtш grбюti prie pacituoto eilлraриio. J. Degutytл kaip asmenybлs formavimo elementа бvardija netektis, skausmа, fiksuoja juos kaip tam tikrus brandos etapus ir suvokia likimiрkai. Savo netektis suvokia kaip kylanиios iр istorinлs situacijos ir taip pat kaip asmenines. Mirtis poetлs eilлraрtyje regima kaip prieita riba, grafiрkai atidalyta brыkрniais. Treиias mirties kartas yra ir simbolinis, iniciacinis skaiиius, ir drauge – tai senelлs, paskutinio artimo, globojusio юmogaus, mirtis (p. 19). Su sunkiаja egzistencine J. Degutytлs patirtimi susijж eilлraриiai ima бgauti naracinб pobыdб, iрryрkлja pasakojamasis elementas, poetinл patirties elementш transformacija pasirodo naraciniш struktыrш forma – kaip ir pacituotame tekste. Jame matyti tam tikras pasakojimas, judлjimas prarasиiш taku, juntama jш gradacija, laipsniрkas intensyvлjimas. Pagrindiniai бvaizdюiai, rodantys skausmingа юmogaus santykб su patirtimi, yra pasaka ir erрkлtis (pastarasis бvaizdis taps vienu svarbiausiш skausmo simboliш knygoje „Purpuru atsivлrusi“). Pirmosiose keturiose eilutлse santykis su mirties situacija yra slлpimasis: pasaka, pavydas paukриiams – bлgimo ar nusigrжюimo formos. „Patikлjau“ rodo pakitusб santykб, prieinamа kaip ribа (patikлti – priimti kaip esatб). Uю jos gyvenimas lygiai taip pat dvilypuojasi, tik tas dvilypumas iрkyla paиioje sаmonлje, ji dalijasi tarp pasakos – kaip bлgimo, mirties nepripaюinimo (jа galima laikyti ir рviesiаja gyvenimo puse, nes poetл yra sakiusi, kad vaikams raрo iр рviesiosios patirties pusлs, o suaugusiems – iр skausmo, tamsos) ir erрkлиio – egzistencinio skausmo iрraiрkos. Рiame dvilypume iрsidлsto ir raрtas bei gyvenimas. Pastarajam tenka erрkлtis, o raрtui – pasaka – рviesioji pasaulio pusл. Svarbi vaizdiniш struktыra, kurioje matyti sаmonлs bыtis pasaulyje: auginu erрkлtб – pavydлdama akmeniui – raрau pasakа. Akmuo – nejutimo, kыniрko nejautrumo vaizdinys atsiduria tarp asmeninio gyvenimo skausmo (erрkлиio) ir raрto – pasakos. Рiai situacijai suvokti svarbios veiksmaюodюiш ir daiktavardюiш jungtys: auginu ir raрau – yra vienalaikiai, tuo pat metu sаmonлje egzistuojantys ir veikiantys procesai. Erрkлиio auginimas ir pasakos raрymas per akmens vaizdinб atsiduria visiрkoje opozicijoje. Pasaka atkeliauja iр pirmosios eilлraриio dalies, ir jos semantika nepakinta, ji atstovauja ikiiniciaciniam-ikimirtiniam pasauliui, t. y. iki patikлjimo mirtimi; erрkлtis – perюengtos ribos ir naujos egzistencinлs situacijos simbolis, kuris pasilieka prie raрto ribos. „Bijojau paюvelgti б tai, kas glыdлjo giliai manyje, nenorлjau liesti tш temш ir motyvш, kurie persekiojo mane dienom ir naktim. Bijojau savo atminties. Bijojau nakties: kamavo koрmariрki sapnai – vejasi motina. Pabudus buvo baisu, kad koрmaras gali юmogui бgauti motinos pavidalа… Raрiau apie saulж, kurios nemaиiau, kaip vaikystлje pieрiau prie stalo sлdinиiа рeimа, kurios nebuvo [kurs. – J. R.]“ (p. 19) – бraрoma jau poezijoje reflektuota situacija, kone atkartojanti eilлraриio бvaizdюiш semantinб laukа.

J. Degutytл vis perraрo savo patirties, jos refleksijos ir tekstualizavimo dialektikа10. Patirtis nuolatos бvardijama kaip iрsipildymas, likimiрkumas, kartojama, permаstoma jau anksиiau aptarta autentiрko likimo ir atminties sutaptis. Eilлraриiai rodo рios dialektikos intensyvлjimа, aрtrлjimа:

Ir maюas юodis,

niekada netapжs garsu,

iрtrykрta sodo vidury

purpuriniu erрkлиiu –
blyрkiam popieriaus lakрte
iрsipildymo valandа.

(„Iрsipildymas“)11

Patirties atsivлrimo vaizdiniai (юiedas, purpuras, erрkлtroюл) susiformuoja po truputб, iki paskutinлs poezijos knygos, taиiau naratyvai, tekstш turiniai, aiрkinantys, apsupantys рias metaforas б knygа „Purpuru atsivлrusi“, atkeliauja iр „Atsakymш“, kuriuose patirtis бvardyta, бtekstinta, todлl galimas tolesnis jos gilinimas.

Dabar reikлtш aptarti, kaip patirties matmenys susijungia knygoje „Purpuru atsivлrusi“. Jos skyriш pavadinimai implikuoja tam tikrа judлjimo per patirties sluoksnius naratyvа: „Juodas medis“, „Purpuro valanda“, „Рviesos dalijimas“. Iр mirties taрko – tamsiosios, sunkiosios patirties – atsiveriama ir perюengiama riba – pereinama б egzistencinлs рviesos laukа. Matome, kad pasikeiиia рviesios ir tamsios patirties santykis, jos sаmonлje ne atskiriamos, bet jungiamos kaip tam tikras egzistencinis takas. Ir tai galima suprasti ir kaip egzistencinб paradoksа, ir kaip dлsningumа – skyriuje „Рviesos dalijimas“ atsiranda didesnл dalis tekstш, skirtш motinai, jau po jos mirties. Motinos tekstш ciklas turi atskirа pavadinimа – „Anapus vilties“. Viltis implikuoja laikinж – ateities perspektyvа, todлl anapus vilties – tai anapus laiko, kur formuluojamas santykis su iрлjusiu asmeniu. Рis paradoksas kartoja motinos gyvenimo egzistencinб paradoksalumа: „Kur gulлjo Tavo galva, / balta ir pavargusi / nuo бtemptos kovos / tarp nevilties ir vilties… / Toks galingas gyvenimo geismas, / kad pati nesuvokei tos galybлs. / Taip bijojai mirti, / kad neiрdrбsai gyventi“12.

Apskritai motinos tema svarbi visam J. Degutytлs rinkiniui, galima sakyti, kad рioje knygoje raрomi (ne apraрomi) юmonлs, kuriamas ryрiш su jais tinklas. Kone pusл knygos tekstш susijж su asmenш vardais. Antras knygos tekstas nurodo kitokiа matymo kryptб, keiиiasi patirties traktavimas: „Toks vakaras, kai юvelgi sau б рirdб: / purpuro erрkлtis dega ir юvilga, / tamsa pulsuoja smilkiniuos – dar toli, / dar toli, dar toli ta рviesa, / б kuriа eiti sunku ir gera. // Toks vakaras, kai юvelgi sau б рirdб – / kaip б kitа nepaюбstamа planetа“ („Vienas vakaras kartu su J. S. Bachu“, p. 8). Rinkinio pradюioje iрryрkinama kitokia patirties refleksija: ne рirdб slepiu – o aiрkinuosi, юvelgiu б рirdб, б save kaip б kitа. Бraрoma kryptis, jau nurodyta rinkinio skyriш pavadinimuose – per tamsа, atsivлrimа-юvilgsnб kreipiamasi б save, б рviesа. Tamsa–gelmл kalbiрkai iрreiрkiama kaip klampi, intensyviai kыnu juntama bыsena: „tamsa pulsuoja smilkiniuos“, ji jungiama su krauju bei kыnu, todлl yra бkыnijama, patiriama jutimiрkai. Рi situacija implikuoja visiрkai kitа bыties suvokimа, nei prieр tai analizuotame tekste „Etiudas su erрkлиiu“. „Tokб vakarа, tokб vakarа, / kai nuojauta didesnл uю skausmа, / o mirtis laukiama, / o dangus po tau paюadлtu юvaigюdynu, / toks begalinis ir savas.“ Atsigrжюimas б sаmonж (J. Degutytei reiрkiantis buvimа mirties akivaizdoje) бbыtina юmogш pasaulyje, iр иia – pasaulio jaukumo pojыtis, leidюiantis рviesai nuraminti skausmа. Atvirumo ir drаsos bыti pasaulyje problema apmаstoma skyriuje „Purpuro valanda“. Рtai vienas iр tokiш eilлraриiш: „ nes gal kaюkam / kada nors prireiks to gyvenimo, / tos tiesos, kuri юydi kaip erрkлtis / tavo kraujyje – / juodа juodа juodа naktб – / рviesiа vasaros naktб / su apvaliu mлnuliu virр eglлs – – – / Tik neprarasti tiesos, vieрpatie, / tik neprarasti tiesos savo lыpose. / Tegu ji atsiveria kaip рulinys, / tegu praeinantis pamato jame / savo veidа, tegu юvaigюdл / pamato savo blyksnб, o / medis savo / рeрлlб… / Tegu ji atsiveria / kaip erрkлtis, / tegu praюysta / kaip юaizda – – –“ (p. 3). Иia patirties apmаstymas jau pritraukia ir kito figыrа, ko nebuvo ankstesniuose eilлraриiuose, kai buvo sprendюiama atvirumo–slaptumo dialektika. Atvirumas pasauliui mezga su juo dialogiрkа/polilogiрkа santykб, randasi bendresnis gyvenimo matmuo, nuo vidinio, asmens sаmonлje besiformuojanиio santykiш mazgo pereinama б aukрtesnб suvokimo lygmenб – savastis atsiveria pasauliui. Apsisprendus atvirumui („Tegu ji atsiveria“) atsiranda ir tiesosakos – kaip moralinio egzistencinio imperatyvo – problema. Atvirumas иia pasirodo kaip individuali kanиia ir drauge pati intensyviausia asmens buvimo pasaulyje forma.

Pirmoji knygos „Purpuru atsivлrusi“ dalis ir paskutinis jos ciklas gali bыti skaitomas greta su „Atsakymш“ pradюia, su pasakojimais apie artimш юmoniш netektis, vaikystлs iрgyvenimus, iр esmлs – apie mirtб ir gyvenimа. Konkreиios patirties situacijos бprasmina юmogaus suvokimа, iрgryninami egzistenciniai iрgyvenimш turiniai, ryрkлja юmoniш susisaistymas pasaulyje. Tekstai raрomi ne юmonлms, bet apie юmones, o dar tiksliau – jais raрomi юmonлs. „Atsakymш“ tekstai iрpleиia poetiniш tekstш suvokimа, esti greta jш. Per pavadinimus ir vardus apraрomas юmogus susiejamas su konkreиia situacija, suvokimo forma, nes юmogш юenklina tai, kа sаmonл patiria drauge su juo, kaip jo pilnatviрkа buvimа pasaulyje: „Ar tas pyragas kvepлjo senele, ar senelл kvepлjo morkш pyragu – bet visa tai buvo ji: ir morkш pyragas, ir vyрniш uogienлs, ir kriauрлs, ir nasturtos, ir alyvos, ir kasdienл duona, kuriа ji liesdavo atsargiai kaip рventenybж…“13 (kurs. – J. R.). J. Degutytлs paralelinis biografiniш ir poetiniш tekstш skaitymas leidюia atverti unikalius patirties profilius, suvokti, kaip susiformuoja savasties turiniai, kaip jie perraрomi, kaip juos keiиia kalba, kaip jie gilinami: Tлvas susyja su Юemaitija, senelл – su alyvomis, dлdл Mamertas – su юinia apie jo mirtб. Biografinis pasakojimas atveria galimybж (iр esmлs tai tekstualizavimo atveriamos galimybлs) poetiрkai transformuoti ir suvokti gyvenamа pasaulб, jis pakeiиia autoriaus santykб su jo patirtimi, leidюia perkelti jа б kыrybos sferа, o pasaulio apmаstymams suteikia universalumo.

Poetлs tekstai leidюia бюvelgti asmens patirties ir raрto santykio sudлtingumа, jo raidа, taip pat reflektuojanиios sаmonлs kitimа. J. Degutytл – komplikuotos patirties autorл, o per jos tekstш бvairialypumа galima atkurti ypatingа asmens savivokа, kuri atsidengia ir tekstuose skleidюiasi keliais lygmenimis.

____________________

1 Literatыrologл V. Daujotytл рio teksto autorei pasakojo, kad J. Degutytл, kalbлdama apie save ir apskritai pokalbio metu, vengdavo atviro kontakto veidas б veidа, bыdavo pasisukusi profiliu. O prabilusi apie sunkiаjа, skaudюiаjа savo patirtб, atsisukdavo veidu. Kыno judesys tarsi бformina tekstuose бraрytа santykб, paskutinлje knygoje бraрytа atsivлrimа – purpuru-krauju.

2 Lingis A. Pokalbis su Alphonso Lingiu / Kalbina V. Aleksandraviиius. – Baltos lankos 17. – Vilnius, 2003. – P. 44.

3 Nors Janina Degutytл kaip pradюiа fiksuoja „Рiaurлs vasaras“ (1966), straipsnio autorл linkusi рiа ribа perkelti.

4 Рmitienл G. Kalbлti kыnu. Fenomenologinл Alfonso Nykos-Niliыno kыrybos studija. – Vilnius: Lietuviш literatыros ir tautosakos institutas, 2007. – P. 16.

5 Degutytл J. Atsakymai. – Vilnius: Regnum, 1998. – P. 5.

6 Degutytл J. Nebaigta autobiografija // Degutytл J. Atsakymai. – P. 55. (Toliau cituojant iр рio leidinio, bus nurodomas puslapis.)

7 Degutytл J. Prieblandш sodai. – Vilnius: Vaga, 1974. – P. 12.

8 Lingis A. Mirties bendrija // Lingis A. Nieko bendra neturinиiшjш bendrija. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – P. 137–156.

9 Degutytл J. Tarp saulлs ir netekties. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 33.

10 Net trijш paskutiniш poezijos knygш pavadinimai nurodo patirties pakopas: „Prieblandш sodai“, „Tarp saulлs ir netekties“, „Purpuru atsivлrusi“.

11 Degutytл J. Tarp saulлs ir netekties. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 20.

12 Degutytл J. Purpuru atsivлrusi. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 61.

13 Ten pat. – P. 13.

Lietuvos raрytojш sаjungos mлnraрtis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)