()

:
www.culture.lt/lmenas/index.php?leid_id=3199&kas=straipsnis&st_id=13188

DUOK DIEVE, KAD JŪS BŪTUMĖT AŠTUNTAS...


iliustracijaJuozapas JurkūnasNuotraukos iš Anos Achmatovos muziejaus Fontanų name fondų

,
.
, ,
, .1

Kaip pranašystė nuskambėjo sidabro amžiaus rusų poeto Michailo Kuzmino eilutės 1925 m. išleistoje eilėraščių knygoje Upėtakis pramuša ledą. Dar neprasidėjo masinės represijos, bet jau sudarinėjami nepatikimųjų sąrašai, daromos kratos, sušaudytas N. Gumiliovas... Ir Kuzminas jaučia pagrįstą baimę dėl artimiausio žmogaus jauno rašytojo Jurijaus Jurkuno, kuris iš tikrųjų joks ne Jurijus, o lietuvis Juozapas (Osipas) Jurkūnas, gimęs 1895 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus gubernijoje, Gelvonų valsčiuje, Sedūnų kaime. Deja, apie jo gyvenimą duomenų išliko nedaug. Teismo byloje ir 1958 m. išduotoje reabilitacijos pažymoje parašyta, kad jis lietuvis, SSSR pilietis, sušaudytas Leningrade 1938 m. rugsėjo 21 d.

Iš amžininkų pasakojimų žinoma, kad visai jaunas J. Jurkūnas atsidūrė Kijeve, kur tarnavo kariniame orkestre ir kur jį greičiausiai 1913 m. surado M. Kuzminas ir atsivežė į Peterburgą. J. Jurkūnas su motina apsigyveno M. Kuzmino bute. Nuo to laiko aukštas šviesiaplaukis lietuvis Jurkūnas Jurij Jurkun, M. Kuzmino draugas, patikėtinis, numylėtinis. 1914 m. išleistas M. Kuzmino rinkinys Moliniai balandėliai jau skirtas J. Jurkūnui: Vieninteliam Juročkai, mylimajam, pirmasis egzempliorius, džiaugiuosi, kad knyga išeis kartu su jo Švediškomis pirštinėmis. Mylintis jį M. Kuzminas. 1914 m. Tai nebuvo banalus koketavimas. Dar 1905 m. rugpjūčio 27 d. Kuzminas rašė dienoraštyje: Dažnai mąstau, kad turėti draugą, kurį mylėčiau fiziškai ir kuris sugebėtų eiti visais naujais meno keliais, būtų estetas, skonių, svajonių, pasigėrėjimų draugas, šiek tiek mokinys ir šiek tiek gerbėjas, keliauti dviese po Italiją, juoktis kaip vaikams, maudytis grožyje, vaikščioti į koncertus, važinėtis, mylėti jo veidą, akis, kūną, balsą, turėti jį tai būtų palaima. Žinoma, neturiu galvoje nieko konkretaus. Neilgai trukus jo svajonėms buvo lemta tapti realybe kai jie susitiko, M. Kuzminui buvo 41, J. Jurkūnui nebuvo ir aštuoniolikos. Juročka (būtent M. Kuzminas davė jaunuoliui šį vardą) tapo jam viskuo numylėtiniu, mokiniu, draugu, sūnumi. M. Kuzminas privertė J. Jurkūną patikėti savo jėgomis, įskiepijo atsakingą požiūrį į darbą, visada stengėsi duoti jam tiek, kiek galėjo. Savo eilėraščiuose poetas rašė, kad jo meilė jungia brolio švelnumą, draugo ir astringo meilužio ištikimybę... Susipažinęs su J. Jurkūnu, M. Kuzminas pagaliau rado ramią laimę ir pastovumą. Galbūt atpažino idealą, kurio ieškojo visą gyvenimą. J. Jurkūnas tapo jo lyriniu herojumi, kurio tikrąjį vardą žinojo Peterburgo literatūrinis elitas. M. Kuzminą žavėjo J. Jurkūno natūralus grožis, talentas ir sielos tyrumas.

Tik, deja, jų santykiai rutuliojosi ne supami idiliškų Italijos peizažų, o kraupioje sovietinėje realybėje. Jie išgyvens kartu 23 metus, išsaugoję savo prisirišimą per revoliuciją, pilietinį karą, nepriteklius, areštus, sudėtingus tarpusavio santykius, kuriuos nutrauks tik M. Kuzmino mirtis 1936 metais. M. Kuzmino dienoraščiai vos ne vienintelis šaltinis, iš kurio šiandien galime bent miglotai atkurti talentingo ir visai neteisėtai užmarštin nugramzdinto rašytojo ir dailininko portretą.

M. Kuzminas parašė prakalbą ir 1914 m. išleistai pirmajai J. Jurkūno knygai Švediškos pirštinės: Aš kalbu apie visai naują knygą, turėdamas galvoje ne tai, kad ji ką tik išleista, kad jos autoriaus vardas nežinomas, netgi ne todėl, kad šis romanas priklauso kokiai nors egzistuojančiai naujai krypčiai, rašė poetas. Ne, viskas daug paprasčiau ir todėl, galimas dalykas, svarbiau. Ta knyga nauja todėl, kad tokios iki šiol dar nebuvo... Nenoriu pasakyti, kad ji geresnė už visas išleidžiamas knygas, ne tiesiog ji kitokia, pati savaime, nauja; gamtoje atsirado nauja žolytė, naujas žiedelis: kam jie tiks kita kalba, tačiau pats faktas, kad jie atsirado, turi būti pažymėtas...

Tačiau kritika J. Jurkūno atžvilgiu toli gražu nebuvo vien palankiai nusiteikusi. Tam buvo nemaža priežasčių. M. Kuzminas buvo to meto bohemos dėmesio centre, aplink jį sukiojosi visas Peterburgo literatūros, dailės ir muzikos elitas. Ir šalia jo atsiradęs globotinis daugelio buvo sutiktas gana priešiškai. Daugelis jį ir vertino ne kaip savarankišką kūrybinę asmenybę, o kaip M. Kuzmino proteguojamą vidutinybę. Apskritai M. Kuzminas, kaip Pigmalionas, visaip stengdamasis iš nesubrendusio jaunuolio nulipdyti savąją Galatėją, iš tikrųjų jį užgožė savo autoritetu, padarė labai priklausomą ir pažeidžiamą. Į J. Jurkūną buvo žiūrima greičiau kaip į savotišką literatūrinį M. Kuzmino satelitą ar dar blogiau kaip į vidutinybę, tarnaujančią fonu pikantiškai maestro asmenybei. Savo ruožtu, J. Jurkūnas visą gyvenimą jautė savo vyresniajam draugui nesuvaidintą pagarbą, dėkingumą, švelnumą, nors jų santykiai kartais būdavo ir labai dramatiški.

iliustracijaMichailas Kuzminas ir Juozapas Jurkūnas Leningrade

Tačiau J. Jurkūno talentas neliko nepastebėtas. Kritikai įvertino jo humorą, jaunatvišką švelnumą. Labai teigiamai apie jį atsiliepė V. Chodasevičius: J. Jurkūnas turi neabejotiną literatūrinį talentą. Jo pastabumas savotiškas, skvarbus, vietomis liudijantis, kad autorius sugeba analizuoti negilius, bet sudėtingus išgyvenimus... Jo pasakojimus įdomu skaityti... Vadinasi, autorius žino paslaptį, kaip pavergti skaitytoją, įvesti jį į savo pasaulį.

Antroji J. Jurkūno knyga Apsakymai, parašyti Kiročnajos gatvėje, Nr. 48 buvo išleista 1916 metais. Tuo metu jis aktyviai bendravo su daugeliu Peterburgo literatų ir dailininkų. Beveik kiekvienas apsakymas skirtas kuriam nors iš jo rato žmonių, dabar jei ne aukso, tai sidabro raidėmis įrašytų į Rusijos kultūros istoriją: M. Kuzminui, R. Ivnevui, G. Ivanovui, G. Adamovičiui, O. Glebovai-Sudeikinai ir kitiems.

J. Jurkūnui buvo priekaištaujama dėl ne visai sklandžios kalbos, atvirai išmetinėjama, kad neišmoksta taisyklingai rusiškai rašyti. Ta kapota, tarsi klupinėjanti rašymo maniera išliko ir vėliau. Bet ar iš tikrųjų tai buvo nemokėjimas? Greičiau savita, sąmoninga rašymo maniera. Tuo buvo kaltinamas ir B. Pasternakas, kuris kaip niekas kitas jautė kalbą ir grojo ja sudėtingas variacijas tarsi muzikos instrumentu. Todėl neatsitiktinai šiuolaikiniai kritikai nesibaimina lyginti šių dviejų autorių, kurių vienas jau užkeltas ant pjedestalo, o kitas tik pradedamas budinti iš užmaršties.

Kai 1918 m. išėjo antrasis J. Jurkūno romanas Netikusi kompanija, kritika jo beveik nepastebėjo. Gal čia buvo kaltas ir skausmingas metas, jau spėjusi parodyti dantis proletarų revoliucija. O tai bene brandžiausias ir stipriausiai suręstas išlikęs J. Jurkūno kūrinys. Pagrindinis veikėjas Janekas Pičiūnas, o siužeto centre jo meilė vachmistro dukteriai Marijai. Romane netrūksta subtilaus humoro, fantasmagorijos. Perskaitęs šį kūrinį, 1922 m. J. Jurkūnui parašė laišką B. Pasternakas, neseniai pats išleidęs J. Jurkūno prozai artimą apysaką Liuvers vaikystė: ...perskaičiau Jūsų įmantrų ir nuostabų Pičiūną, kuris, be abejo, man artimesnis ir brangesnis už visą šiandieninę ir vakarykštę, gegužės ir kovo, Maskvos ir Petrogrado, laikiną ir vietinę, o dėl to, savaime aišku, nesavalaikę, gyvenančią abejotiną gyvenimą (apsireiškia, nebūdama reiškiniu) meninę prozą. M. Kuzmino 1922 m. dienoraštyje yra užsiminta, kad J. Jurkūnas rašęs B. Pasternakui atsakymą: J. sėdi dūmuose ir rašo laišką Pasternakui. Ir dar: J. vis porina apie Pasternaką, pasiaukojamai pamiršdamas, kad jis pats daug geresnis, šimtus kartų geresnis...

Po dviejų revoliucijų ir pilietinio karo gyvenimas pasikeitė. Knygų, žurnalų buvo spausdinama vis mažiau. Rašytojai badavo, šalo. Pasakojama, kad M. Kuzminas žiemą sudaužydavo termometrą, kad nematytų, kaip šalta kambaryje. Gelbėdamiesi nuo bauginančios realybės, menininkai teatralizuodavo savo gyvenimą, paversdami jį maskaradu. Tas karnavalas savotiškai maskavo realias trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio tragedijas, leisdamas jo personažams neprarasti tikrojo veido, išsaugoti pagarbą sau ir vieni kitiems. Be abejo, tai buvo savotiškas savęs prievartavimas, ir neilgai trukus tas varganos ir šiurpinančios buities teatralizavimas baigėsi, nes neliko ir veikėjų. Vieni buvo išžudyti, kiti emigravo, o išlikusieji neturėjo galimybės kurti.

Tačiau trečiojo dešimtmečio pradžioje kūrybinė ugnis dar ruseno. Aplink M. Kuzminą ir J. Jurkūną susitelkė būrys jaunų kūrybingų žmonių poetai Konstantinas Vaginovas ir Ana Radlova, dramaturgas ir vertėjas Adrianas Piotrovskis, režisierius Sergejus Radlovas, dailininkas Vladimiras Dmitrijevas. Jie sukūrė emocionalizmo teoriją, leido žurnalą keistu pavadinimu Abraksas. Emocionalizmas buvo nauja kryptis literatūroje, artima vokiečių ekspresionizmui. M. Kuzminas straipsnyje Emocionalumas ir faktūra taip apibrėžė pagrindines emocionalizmo idėjas: Emocionalus, savas, vienintelis, nepakartojamas suvokimas, sudaiktintas per atitinkamą formą, kad vėl padarytų emocinį poveikį štai meno tikslas. Meno varomoji jėga meilė. Meilė pasauliui, medžiagai, žmogui. Ne schematiška ar abstrakti, o paprasta, konkreti, nukreipta į vieną objektą. Tačiau aiškiai suvokiama, ne kaprizas, ne akimirkos įgeidis. Dėl žurnalo pavadinimo kritikai pateikė įvairių spėliojimų. Visai tikėtina, kad jį galėjo sumanyti ir J. Jurkūnas, turėdamas omeny lietuvišką žodį abrakas. Šiame žurnale buvo išspausdinti keli Jurkūno apsakymai (Žaidimas ir lošėjas, Petruška, Diena baleto mokykloje), kurie turėjo tapti didelės apysakos Rūkas už grotų dalimi. Deja, to kūrinio, kuris dar galėjo vadintis Miglotas miestas, išliko tik fragmentai. Taip pat žinoma, kad J. Jurkūnas buvo parašęs pjesę Žodžių maskaradas, kurią labai teigiamai vertino S. Radlovas, kaip privalumą pažymėdamas, kad joje maža fabulos ir daug kalbų, kad joje savotiška sintaksė diktuoja gestų ritmą. Kokiuose didžiojo namo (taip Sankt Peterburge iki šiol vadinamas KGB pastatas) šiukšlynuose ar Leningrado blokados krosnyse pražuvo jos tekstas? Mieste, kuris vadinosi Leningradas, nebuvo išspausdinta nė vieno J. Jurkūno kūrinio. Tik jau Sankt Peterburge, G. Morevo, P. Dmitrijevo ir V. Kondratjevo pastangomis, visas J. Jurkūno kūrybinis palikimas buvo surinktas į vieną knygą, kurią 1995 m. išleido leidykla Azbuka. J. Jurkūnas personažas, užimantis ypatingą vietą sidabro amžiaus mitologijoje, kuri pažemino J. Jurkūną taip pat neteisėtai, kaip išaukštino daugelį kitų, pažymėjo V. Kondratjevas knygos įžanginiame straipsnyje. Knygoje buvo išspausdintas romanas Švediškos pirštinės (1914), apysaka Netikusi kompanija (1915), apsakymai ir į rinkinius neįėjusi 19141923 m. proza. Joje taip pat publikuojami O. Gildebrandt-Arbeninos atsiminimai.

iliustracijaO. Gildebrandt-Arbenina, dailininkas Vladimiras Milaševskis ir J. Jurkūnas Novogirejeve Pamaskvėje

O. Gildebrandt-Arbenina artisto Nikolajaus Gildebrandto-Arbenino duktė, Peterburgo Aleksandros teatro artistė, dailininkė, kuria žavėjosi, kuriai skyrė savo eiles O. Mandelštamas, N. Gumiliovas, kurios portretą nutapiusi dailininkė Mavrina pavadino jį Deivė Olga. Su O. Gildebrandt-Arbenina J. Jurkūnas susipažino 1920 m. Tuo metu ji labai rimtai draugavo su N. Gumiliovu, rengėsi už jo tekėti. Bet Naujųjų metų naktį Olga, palikusi N. Gumiliovą, išėjo su Juročka ir pasiliko iki pat arešto, o paskui visą gyvenimą skausmingai saugojo jo atminimą. O mums belieka tik spėlioti, kokia jėga slypėjo J. Jurkūno sieloje, kad žmonės, kartą prisirišę, brangino iki paskutinės dienos. Taip ir netapusi žmona (J. Jurkūnas su motina liko gyventi pas M. Kuzminą), Olga Nikolajevna sugebėjo išsaugoti ir J. Jurkūną, ir šiltus abiejų santykius su M. Kuzminu. Įdomus faktas, kad 1936 m. mirus M. Kuzminui, laidotuvėse dalyvavo ne tik pati Olga Nikolajevna, bet ir jos motina. Po poros metų, kai Juročka jau bus nukankintas didžiojo namo požemiuose, Olgai Nikolajevnai teks palaidoti ir jo motiną Veroniką Ambrozevič.

J. Jurkūną areštavo 1938 m. vasario 3 d. Už dalyvavimą antisovietinėje dešiniųjų trockistų teroristinėje-diversinėje kenkėjų organizacijoje, kuri atseit veikė tarp Leningrado rašytojų, 1938 m. rugsėjo 20 d. buvo nuteistas sušaudyti. Rugsėjo 21 d. teismo nuosprendis buvo įvykdytas. Artimiesiems pranešta, kad J. Jurkūnas nuteistas dešimčiai metų kalėti be teisės susirašinėti. Po J. Jurkūno žūties konfiskuotas ir jo archyvas. Olga Gildebrandt-Arbenina 1938 m. spalio 10 d. rašė V. Bonč-Brujevičiui, tuometiniam Literatūros muziejaus direktoriui, kuris dar 1934 m. buvo nupirkęs iš M. Kuzmino dalį jo archyvo: Likę po M. Kuzmino mirties rankraščiai teismo sprendimu buvo perduoti gyvenusiai su juo viename bute V. K. Ambrozevič. O testamento vykdytoju paskirtas jos sūnus, rašytojas Jurijus Jurkunas... Dabar padėtis tokia: J. Jurkunas šių metų vasario mėnesį buvo areštuotas; jo motina mirė; šiuo metu jis ištremtas, o jo turtas konfiskuotas... Leiskite man išvardyti bent apytikriai tai, kas, mano duomenimis, buvo išvežta iš buto kartu su biblioteka: 1. M. Kuzmino memuarų rankraštis. 2. Istorinės dramos Neronas rankraštis ir pluoštas nespausdintų eilėraščių ir prozos bei kitų rankraščių (M. Kuzmino, A. K. pastaba). 3. Dalis M. Kuzmino archyvo (laiškai, recenzijos, fotografijos). 4. J. Jurkuno rankraščiai (atsiminimai apie V. Majakovskį ir M. Kuzminą, pjesės ir apsakymai)... Ji nurodo ir tikslią konfiskavimo datą: Biblioteka ir archyvas buvo konfiskuotas 1938 m. spalio 8 d. J. Jurkūno vardas ilgam buvo užmirštas. Olga Nikolajevna, nežinodama, ar jis gyvas, dar daug metų rašė savo Juročkai anapilin širdį veriančius laiškus. Paskutinį 1946 m. vasario 13 dieną.

iliustracijaOlga Gildebrandt-Arbenina

Juročka mano, rašau Jums, nes manau, kad ilgai nebeišgyvensiu. Aš myliu Jus, tikėjau Jumis ir laukiau Jūsų daug metų. Dabar mano jėgos išseko. Aš daugiau nebelaukiu mūsų susitikimo. Labiausiai noriu sužinoti, kad Jūs gyvas ir numirti. Būkit laimingas. Pasistenkite išgarsėti. Prisiminkite mane. Nebarkite. Padariau viską, ką galėjau: man pavyko išsaugoti daug mūsų laiškų, piešinių, rankraščių Michailo Aleksejevičiaus (M. Kuzmino, A. K. pastaba) dienoraštį jo natas mano portretus (Jūsų kūrinius) mūsų mylimus kolekcinius numerius.

L. D. Blok man kažkada yra sakiusi: Aš žaviuosi jūsų energija, Olečka! Šito iš Jūsų nesitikėjau. Maniau, kad jūs tik Sulfidė...

Beveik visi mūsų draugai mirė, Juročka. Jūsų mama mirė 1938 m. pavasarį. Ji buvo praradusi atmintį. Palaidojome ją Volkovo kapinėse, katalikų takelyje. Laidotuvėse buvo daug žmonių. Père Florant (kunigas prancūzas, 1941 m. apkaltintas šnipinėjimu ir išsiųstas iš SSSR, A. K. pastaba), puikusis dominikonas, buvo atvažiavęs išklausyti išpažinties kelias dienas prieš jos mirtį. Gedulingos pamaldos buvo laikomos bažnyčioje Kauno skersgatvyje. Jai įdėjo į karstą puokštę alyvų, kurios buvo pamerktos altoriuje prie Dievo Motinos. Senoji ponia Karolina man tarė: Ji labai, labai patenkinta. Kambarį užantspaudavo. J. K. padėjo man išnešti daiktus lėkštes, staltieses, patalynę. Laidotuvių rūpesčius atlikti man padėjo Tosia ir Šadrino tėvas Matvejus Aleksejevičius.

[...]

Mąstau apie Jus visą tą laiką. Aš bijojau ir uždraudžiau sau įsivaizduoti realų gyvenimą, realų susitikimą. Tačiau meldžiausi už Jus, prisimindama Jūsų būrimą ir savo, ir Jūsų horoskopą2... mane guodė draugai, kurie tikėjo Jumis ir Jūsų vidine jėga ir rengiausi susitikimui, negalvodama apie jį. Mama pardavė pianiną ir nupirko Jums taip Jūsų mėgstamo rudo atspalvio atraižą. Aš suadžiau visas Jūsų kojines ir pripirkau naujų: visą lagaminą. Kartoną kepurėms. Nupirkau Jums nuostabų tamsiai raudoną pledą... Mėlyną pižamą. Daug visokių nuotraukų Rusijos provincijos sentikių pirklių knygų iliustracijų kad pradžiuginčiau Jus kuo nors nauju! Mama išvirė uogienės: juodųjų serbentų su ananasais. Mielasis knygininkas (pamiršau, kuo jis vardu) atnešė Jūsų knygas su įrašais tai buvo beveik stebuklas! Iš kur jos atkeliavo? Iš pradžių buvo labai baisus laikas. Visus suiminėjo. Ištisas valandas stovėdavau kalėjimuose, pas prokurorus. Tiesa, su manimi niekas niekada šiurkščiai nekalbėjo ir manęs neįžeidinėjo tai buvo taip pat netikėta.

Artima man tapo moteris, kuri vėliau padarė patį didžiausią blogį, tai, kad nebenoriu gyventi ir netgi sulaukti susitikimo su Jumis. O aš patikėjau ja kaip tikra vyresniąja seseria. Tai Šadrino (geras J. Jurkūno ir O. Gildebrandt-Arbeninos pažįstamas, 1938 m. areštuotas, bet mirties bausmės išvengė, A. K. pastaba) motina Jekaterina Nikolajevna. Mudvi kartu su ja lakstėme po kalėjimus, vaikščiojome į cerkvę, būrėme. Trejus metus joje mačiau tik gėrį, ir pati stengiausi padėti jai visur.

[...]

Atėjo laikas, ir žmonės ėmė grįžti iš tenai.

[...]

Bet tuo pat metu kiti žmonės mirdavo. Atgailauju dėl vieno vienintelio tų metų ryškaus įspūdžio. Tai buvo Rybakovas (Josifas Rybakovas, teisininkas, kolekcininkas, A. K. pastaba), kurį sutikau per Velykas pas Aną Radlovą 1938 m. Mes likome vieni keletą minučių, ir jis apibėrė mane susižavėjimo žodžiais kaip gėlėmis. Ana keitėsi su juo porcelianą į stiklą jis išėjo, pasitempęs ir galingas kaip Samsonas; aš nesiryžau antrąkart susitikti su juo, nes negalėjau leisti sau džiaugsmo, kai Jūs tokioje bėdoje. Vasarą sužinojau, kad jį suėmė. Tą pačią dieną ir tą patį kartą sužinojau, kad nusižudė Kornilijus Pavlovičius (Pokrovskis, Anos Radlovos vyras, A. K. pastaba). Man tai pasakė Nataša Sultanova Nevskio prospekte. K. P. pasikorė Maskvoje, kai Ana buvo Sočyje su Serioža (Sergejus Radlovas, pirmasis Anos Radlovos vyras, A.K. pastaba).

iliustracijaGatvės scena. J. Jurkūno piešinys. Popierius, akvarelė, pieštukas, 1935

Vėliau sužinojau, kad jis Rybakovas mirė kalėjime. Aš Jus sapnuodavau (tiksliau, žmogų vardu Josifas) ir mirtį, ir kapines kai jis mirė, ir guodžiausi tuo, kad vietoj Jūsų mirė kitas Juozapas o palaidojo jį kaip tik ten, kur susapnavau (o aš net nežinojau, kad ten yra kapinės)... Paskui mirė Liubovė Dmitrijevna Blok, kelios dienos prieš mirtį baigusi savo knygą apie baletą, kuri jai buvo svarbiausias dalykas gyvenime.

Šiame laiške Olga Nikolajevna dviejuose puslapiuose vardija pažįstamus, nukankintus kalėjimuose, mirusius per Leningrado blokadą, tragiškai žuvusius. Ji pati dar prieš karą išvažiavo į Tagilą, kur gyveno ir dirbo teatre iki 1950 m. Išvažiuodama visus vertingus daiktus ir visą archyvą, kuriame buvo jos pačios dienoraščiai, piešiniai, išgelbėti per kratas J. Jurkūno rankraščiai, piešiniai, M. Kuzmino dienoraštis, patikėjo Jekaterinai Šadrinai, tačiau ši per blokadą nesugebėjo jų išsaugoti. Olgai Nikolajevnai tai buvo didžiulis smūgis, kurio ji manė nepakelsianti.

Jek. Ivanovnai Šadrinai aš prieš išvažiuodama patikėjau lagaminus: vieną su atraižomis, geriausiais Jūsų ir mano daiktais ten buvo ir Jūsų kaklaraiščiai, ir kaklaskarė, ir kostiumai, ir žydroji staltiesė (kuri buvo užtiesta ant stalo, kai Veronikai Karlovnai (J. Jurkūno motinai, A. K. pastaba) buvo teikiama paskutinė Komunija ir mano geriausieji daikteliai, ir sidabras, ir naujas žydras chalatas, ir baltas šydas, kurį saugojau nuo vaikystės, ir žaismingas raudonas su baltais kaklaraištis paskutinė Michailo Aleksejevičiaus (M. Kuzmino, A. K. pastaba) dovana! bet svarbiausia k i t ą. Tame buvo geriausieji piešiniai, mano ir Jūsų, mano faneros, geriausi Jūsų laiškai, mėgstamiausios Jūsų litografijos, mano pačios mėgstamiausios mados, Bakstas, Mich.Al. dienoraštis, mūsų visų brangiausios fotografijos, mano tėčio ir mamos, ir Natalijos Puškinos, ir mano, ir Jūsų, ir karalienės Aleksandros, ir Chodoveckio viršeliai ir graviūros, senojo Peterburgo vaizdai, Bachrušino užrašai ir Gumiliovo laiškai, Jūsų dokumentai: viskas! Ji žinojo, jog tai man ir Jums siaubingai brangu, kad tai ir pinigai, ir praeitis ateitis ir džiaugsmas: man regisi, kad mūsų laiškuose ir mūsų paveikslėliuose mūsų kraujas, gyvas ir karštas, man regisi, kad jeigu prie jų prisiliesčiau, pamatyčiau juos, man iškart pasidarytų šilta ir džiugu ir vėl norėčiau gyventi, kaip motina, kuriai davė į rankas kūdikį, kurį ji laikė žuvusiu. Bet Jek. Nik. pavogė ir iššvaistė visus mūsų daiktus, o tą lagaminą pametė likimo valiai. Viskas pražuvo. Žinau, kad Leningrade žmonės valgė savo vaikus, ėjo iš proto nuo bado, buvo abejingi gyvenimui ir mirčiai. Bet ji paskui evakavosi, pasitaisė, atvažiavo į Leningradą, pradėjo uždirbti pinigus. Ji liovėsi man rašiusi ir nepadarė nieko, kad pabandytų surasti tai, kas galbūt išliko labai nedaug, žinoma, padėtų man grįžti, paprašytų atleisti, patartų man.

[...]

Aš viską taip smulkiai aprašiau todėl, kad visi mano dienoraščiai viso gyvenimo pražuvo; jeigu Jus jie kada nors pasiektų, Jūs sužinotumėte, kiek daug apie Jus mąsčiau, verkiau Jūsų, tikėjau Jumis. Suprastumėte, kad negalėjau nepasitikėti ta moterimi. Ji kentėjo už savo sūnų, kaip aš kentėjau už Jus. Ji žinojo, kad noriu išsaugoti visa tai Jums kaip paguodą, kaip trofėjų, kaip kažką gyvą, kaip gyvenimo simbolį ir laidą. Ji žinojo, kokia aš vieniša. Ji turėjo suprasti, kad mano jaunystė praeina, o aš viena, be tėvynės, be savo meno. Mano vargšė mama mirė kankinančia mirtimi alkanais, baisiais metais. Mama labai mylėjo Jus, laukė Jūsų sugrįžtant labiausiai už viską pasaulyje. Paskutiniai jos žodžiai buvo, jau agonijoje žodžiai apie tūkstantį rublių, kuriuos ji liepė man paslėpti nuo visų k e l i o n e i p a s J u s. Mama netikėjo Šadrinos išdavyste: ji laikė ją žuvusia.

iliustracijaOlga Gildebrandt-ArbeninaSobolevo (inicialai nenurodyti) nuotrauka iš Anos Achmatovos muziejaus Fontanų name fondų

...Dabar aš nieko nebeturiu. Jokių vilčių ir net jokių norų. Piešti daugiau nebegaliu. Be Jūsų pradingo mano talentas. Mano artimieji geri žmonės, bet man tolimi.

[...]

Po mano mamos mirties niekam nebesu įsipareigojusi. O Jums, man regis, be manęs bus lengviau. Aš nieko, daugiau nieko nebegaliu Jums duoti. Visą savo gyvenimo stiprybę, visą valią atidaviau, kad išgelbėčiau ir išsaugočiau m ū s ų paveikslėlius, m ū s ų laiškus. Mes numirsime, o tai būtų galėję gyventi amžius, ir ten buvo mano ir Jūsų siela, mano ir Jūsų širdis, galbūt (?) Jūsų ir mano genijus. Aš tikriausiai beprotė: bet man atrodo, kad ta moteris išmetė į ugnį (arba pro langą, arba į vandenį, arba po kulkosvaidžiais) mūsų kūdikį. Gyvą, v i e n i n t e l į kūdikį. Kuris buvo likęs su manimi. Kurį Jūs norite pamatyti. Apie kurį mąstote. Kurį saugojau labiau dėl Jūsų, negu dėl savęs. Kuriuo didžiavausi. Kurį patikėjau jai kaip seseriai; jai, kuri prarado ir vėl surado s a v o sūnų, ir kuri m a n o, m ū s ų, išmetė kaip šlamštą, kaip lavoną, išmetė g y v ą į mirtį. Mąstau apie tai ir negaliu, nenoriu, n e d r į s t u daugiau gyventi.

Bet ji išgyveno dar gana ilgai, daugiau nei trisdešimt metų. Šį tą piešė, rašinėjo šį bei tą į liniuotus mokyklinius sąsiuvinius. 2007 m. leidykla Molodaja gvardija išleido jos atsiminimų knygą Mergaitė, ridenanti serso... Joje atsiminimai apie šeimą, jaunystę, žymiausius XX amžiaus pirmosios pusės literatus ir menininkus N. Gumiliovą, O. Mandelštamą, A. Bloką, M. Kuzminą, O. Glebovą-Sudeikiną ir, žinoma, Juročką Juozapą Jurkūną.

,
,

.
,


.3

Kur J. Jurkūnas palaidotas, tiksliai nežinoma. Tikriausiai Levašovo dykvietėje, esančioje apie dvidešimt kilometrų į šiaurės vakarus nuo Sankt Peterburgo centro, nes būtent ten buvo laidojamos 19371938 m. represijų aukos. Jo vardas ilgam buvo ištrintas iš literatūros konteksto. Tačiau šiuo metu jis vis dažniau prisimenamas.

2006 m. A. Achmatovos muziejus Fontanų name organizavo parodą, kurioje atkurta žymiausių XX amžiaus pradžios Peterburgo literatūrinių adresų atmosfera. Vieną svarbiausių vietų užėmė ekspozicija, skirta 17 namui Spasskajos (dabar Rylejevo) gatvėje, ten sovietų laikais gyveno M. Kuzminas ir J. Jurkūnas. Įsiminė du jų komunalinio buto kambariai. Parodoje buvo eksponuojami M. Kuzmino eilėraščių rankraščiai, išlikę J. Jurkūno ir O. Gildebrandt-Arbeninos piešiniai, albumai, dokumentai. Parodos pavadinimui paimta M. Kuzmino poezijos eilutė , (Širdis, mylėjusi lig valiai).

Sidabro amžiaus kūrėjų ir intelektualų gyvenimo būdas suformavo iki tol neregėtą tolerantiškumą, leidusį menininkams gyventi taip, kad sugebėjo išsaugoti savigarbą ir perlydyti savo aistras į meno šedevrus.

Sankt Peterburgas

Parengė Apolonija Kalniūtė

________________________

1
Baržas nuskandino Kronštate,
Sušaudytas kas dešimtas.
Juročka, Juročka mano,
Duok Dieve, kad Jūs būtumėt aštuntas.

2 Olga Nikolajevna atsiminimuose rašo, kad J. Jurkūnas buvo kažin kur susitikęs žymų hipnotizuotoją, kuris, susidomėjęs jo ranka ir veidu, pakvietė ateiti ir, žiūrėdamas į veidrodį, išbūrė jam praeitį ir ateitį. Praeitis buvusi visai tiksli, J. J. prisiminęs pamirštus kraštovaizdžius ir žmones. Paskui jis matęs save einantį per tamsų lauką, su kepure, pirmąjį virtinėje. Kelias buvęs baisokas, tačiau jis, atsigręžęs į savo bendrus, nusišypsojęs. Jam taip pat buvę pasakyta, kad bus momentas, kai vyks teismas, tu būsi visiškai vienišas, ir niekas negalės tau padėti.

3
Mano mielas Berniuk,
Tu tapai man Sūnum,
Neaiškia prasme
Atsisveikinimo dienų.
O buvai man Brolis,
Tamsoje Vergilijus
Nepažinusios laimės
Mano meilės.

 1
eXTReMe Tracker